Be penkių pasaulio pradžia

Knyga „Be penkių pasaulio pradžia“ – autentiški ir sukrečiantys, asmeniški autoriaus Mariaus Povilo Elijo Martynenko išgyvenimai, sugulę į istorijas ir apmąstymus, kurie kuria neįprastas patirtis ir atveria tragikomišką pasaulio vaizdą. M. P. E. Martynenko nepritapo universitete, kur studijavo filosofiją ir vertimą iš anglų ir italų kalbų. Tiesa, jo kūryboje galima justi filosofijos studijų įtakos, nors didžioji dalis patirčių – gyvenimiškos ir gyvai išgyvenamos skaitytojo akivaizdoje. Knygos „Be penkių pasaulio pradžia“ autorius metus praleido su vienuoliais, melsdamasis, atlikdamas kasdienius darbus, tačiau ir tuomet negalėjo gyventi be rašymo – rašydavo laiškus. Šiuo metu jis mokosi aktorystės, o naktimis dirba bare, kurio istorijos rado savo vietą ir pirmojoje autoriaus knygoje. Kaip ir patirtys iš ligoninės, mat M. P. E. Martyneno net trylika kartų patyrė hipoglikemines ir hiperglikemines komas, po kurių atsibusdavo reanimacijoje. Patirtys, kurių gausybė tikrai nustebintų daugelį, ne tik suteikia autoriui medžiagos rašymui, bet ir padėjo rasti savitą, išskirtinį kalbėjimo toną. M. P. E. Martynenko yra dirbęs vertėju, redaktoriumi, garsintoju, šokolado pardavėju, šviesolaidinių kabelių testuotoju, padavėju, barmenu, subtitruotoju, laiškanešiu, naktiniu portjė viešbutyje. Sutikti žmonės ir išgyventos situacijos atsiskleidžia pasakojimuose, parašytuose nevengiant sarkazmo ir ironijos, tragikomiškai pateikiant skaudžius ir žiaurius išgyvenimus. Tekstai neilgi, fragmentiški, prie jų puikiai dera fotografo Mariaus Krivičiaus nuotraukos, kuriose dažnai užfiksuotas ir pats knygos autorius. Specialistai Martynenko kūrybą vadina performatyviaja poezija, nes ji netelpa į tradicinių žanrų rėmus. Tiesa, net daugelis kritikų pripažįsta, kad geriausiai šio autoriaus kūryba skamba tuomet, kai ją skaito jis pats. Šiuo metu pas O. Koršunovą vaidybą studijuojantis M. P. E. Martyneno turi įspūdingą balsą ir puikiai perteikia tai, ką nori pasakyti savo pasakojimais. Knygoje esančias istorijas jis pavadino tekstais malonumui sužadinti. Atviros autoriaus išpažintys dažnai balansuoja ties vulgarumo riba, jis nevengia nenorminės leksikos, kūniškų, seksualinių įvaizdžių. Tačiau M. P. E. Martynenko tikslas nėra šokiruoti, toks kalbėjimas padeda paprasčiau ir be patoso ar baimės žvelgti į skaudžias patirtis. Paklaustas, ką norėjo pasakyti šia knyga, autorius be jokios ironijos sako, jog norėjo pasakyti visus žodžius, kurie yra šioje knygoje ir tikina, jog nerašyti jis greičiausiai nebegalės, todėl tai tikrai ne paskutinė knyga.